Prisirišimo tipai - ką svarbu žinoti?

Pagrindiniai prisirišimo tipai yra keturi ir jie formuojasi vaikystėje, dažniausiai per santykį su pirminiais globėjais. Žinoti savo prisirišimo tipą svarbu, nes tai leidžia suprasti, kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės santykiuose, ir padeda kurti sveikesnius ryšius su kitais. Tai suteikia galimybę sąmoningai dirbti su savo emocijomis ir augti kaip asmenybei.

1. Saugus prisirišimas

Kaip formuojasi: Vaikas gauna nuoseklią, rūpestingą ir šiltą globą iš tėvų. Jo poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus.

Kaip pasireiškia suaugus: Žmonės su saugiu prisirišimu geba lengvai užmegzti ir palaikyti artimus santykius, pasitiki partneriais, moka atvirai reikšti emocijas ir spręsti konfliktus sveikai. Jie nejaučia stiprios baimės būti atstumti ar prarasti artimą žmogų.

2. Nerimastingas prisirišimas

Kaip formuojasi: Vaiko globėjai yra nenuspėjami – kartais rodo meilę, kartais atstumia. Dėl to vaikas jaučiasi nesaugus ir nežino, ko tikėtis.

Kaip pasireiškia suaugus: Žmonės su šiuo prisirišimo tipu linkę per daug priklausyti nuo santykių, bijo atstūmimo, dažnai patiria stiprų nerimą dėl partnerio jausmų. Jie gali būti pavydūs, ieškoti nuolatinių patvirtinimų, kad yra mylimi.

3. Vengiantis prisirišimas

Kaip formuojasi: Vaiko poreikiai emocinei paramai dažnai ignoruojami, jis išmoksta, kad geriau nepasikliauti kitais.

Kaip pasireiškia suaugus: Tokie žmonės vengia artumo, bijo per daug prisirišti, gali jaustis nepatogiai reikšdami emocijas. Santykiuose jie linkę būti nepriklausomi, gali greitai atsiriboti, jei jaučia grėsmę savo laisvei.

4. Dezorganizuotas prisirišimas

Kaip formuojasi: Vaikas patiria prieštaringus signalus – tie patys globėjai, kurie turėtų suteikti saugumą, gali būti ir šaltiniai baimės (pvz., dėl smurto, emocinio nepastovumo).

Kaip pasireiškia suaugus: Tokie žmonės dažnai patiria vidinį konfliktą santykiuose – jie trokšta artumo, bet kartu jo bijo. Jų elgesys gali būti nenuoseklus, kartais jie labai prisiriša, o kartais staiga atsiriboja.

Prisirišimo tipai gali keistis per gyvenimą, ypač jei žmogus dirba su savimi per psichoterapiją ar turi sveiką, palaikantį santykį.